Būna pagalvoju, kodėl man patinka vienokia ar kitokia muzika ir susimąstau, kodėl dauguma mano klausomų dalykų yra be žodžių arba su nedaug žodžių. Kadangi, kaip jau kažkada rašiau, neturiu jokio muzikinio proper išsilavinimo (ne nū buvo nepilni metai mokyklos chore, bet man stipriai nepatiko. Nepatiko, kad tau pasako dainuot tik taip ir ne kitaip, nepatiko tas "vse pastrojilis i pajexali", nepatiko organizuotumas ir , galiausiai, ką reikėjo dainuoti. Todėl eilinį kartą mane perviliojo dailė. Eilinį, nes jau pirmoj ar antroj klasėj, mane bandė priverst lankyt šokius, bet irgi nelipo man ir jaučiausi labai "riot" (ant kiek mažas vaikas gali turėti tokį jausmą), kai kartu su vyresne drauge atėjau į dailės būrelį, kuris pradėjo kirstis su šokių laiku ir galiausiai laimėjo. Taip su nedidelėm petraukom prabuvau dailės būrely, o po to dailės mokykloj iki  10 klasės. Bet po to nustojau piešt. Liko tik kvadratėliai, akys ir grybai konspektų paraštėse. Šokt ir judėt normaliai nemoku iki dabar, o dainuoju tik vonioj viena. Labai platus minties šuolis gavosi kaip skliausteliams), tai tęsiant pagrindinę posto temą, kadangi nesu properly išsimokinus muzikinio amato, mano skonis muzikai yra belekoks ir savęs dėl to negraužiu ir atleidžiu baisiausius dalykus. Bet norėjau pakalbėt apie muziką su žodžiais. Man nepatinka daug žodžių muzikoj, nes man labiau patinka kai gabalas labiau kažkaip įdomiai veikia smegenis, o ne verčia apsiverkt. Todėl man ne tai, kad nepatinka, mane n e r v u o j a beveik visa dainuojamoji poezija (visada yra išimčių, pvz.: trumpas laikotarpis mano gyvenime kai klausydavausi S. Mykolaičio, gal buvau tada įsimylėjus kokį liūdno veido berniuką ar ką, nežinau). Man labai nepatinka Alina Orlova, nors kaip ir moka grot dainuot ir viską. Bet ta visa ant apsiverkimo (arba apsi*ikimo) atmosfera dainų, negaliu įsivaizduot kaip žmonės gali ištverti pora h koncerte, man nepatinka  tie visi tekstai pra liubof, mėnulius, arbatas ir kas ten dar būna.

Bet kai šitą kontempliuoju, truputį keistai pasijaučiu, nes susimąstau, o kokie gi tekstai man patinka. Kaip jau sakiau, geriau, kai tik muzika viską padaro, be teksto. Bet jeigu jau su tekstu, tai let's get the shit out of it ir tegu viskas būna paremta tekstu t.y. einam į rap'ą. Vėlgi, turėjau gana ilgą laikotarpį, kai jo klausiausi daug ir klausiausi visokio, bet labiausiai man patiko arba tie, kurie gerai pajuokauja arba koks nors psichodelinis trash žodžių žaismas. Iki dabar manau, kad Mc Messiah yra fucking genius, tiek klausydama pakutinio albumo, tiek Antimaterijos, tiek kažkokių n metų senumo battlinių nuotrupų noriu užsirašinėti kas antrą eilutę. Arba Montana Montekristo, "peace, koks tu gangsteris pi*datas, *isk iš mano chatos kaip akrobatas..." - šita eilutė dažna kažkurių metų pasidėlkių su draugėm lankytoja buvo. Kažką poetiško randu laiku ir vietoj panaudotuose keiksmažodžiuose, todėl dar labiau man patinka kai kurie rusiški repo tekstai. Atmetus visa pra liubof, pacanof i mamu puodą, lieka dar daug daug dalykų, kurie laukia ir nori būti išexplorinti. Paskutinių metų atradimas buvo Копы в огне - super kūl nebelabai naujų/jaunų reperių ir nelabai chebra (o vienas ir ekonomikos mokslų daktaras ir dar dėstytojas), kuri paleido savo spektaklį tokiu pat pavadinimu, padarė uber krūtą pieštą klipą (ten po linku slepias) ir šiaip sukūrė nesąmonę, kuri yra irgi fucking genius. Mano mėgstamiausia eilutė: " пока я занимался черными придурками, они занимались с Софи... И от нее осталось только название фильма Стивена Спилберга - Челюсти!" - this is brilliant. Toks subtilus ir tuo pačiu straight forward referensas. Ir purvina ir gražu. Go googletranslate it jeigu reikia. Tada pagalvoju, ar aš normali, kad man tokie dalykai atrodo labai gražūs, poetiški ir išspaudžia emociją? niekada nesužinosiu. Kur dar man patinka tekstas prie muzikos? House, nu disco ir kita linksma (suprask, ne industrinis techno, noizas visoks, darkside drum and bass ir ambient) elektronika. Linksmoj elektronikoj vokalo reikia ir jis tinka, nes faina nuo jos užsimanyt mylėt(is), gert, valgyt kažką ir taškytis pinigais, tai koks sexy balsas tam netrukdo. Ir šiuo atveju tekstas yra visai px, gal ir apie meilę, ir apie bulves, nes ne tame esmė. Truputį teksto tobulai tinka ir pavyzdžiui, čia: Apparat - Arcadia // Moderat - Rusty Nails // Apparat - Komponent (Telefon Tel Aviv Remix) // Ellen Allien & Apparat - Way Out . (vis dar laukiu kurio nors seno Apparat/Moderat/Ellen Allien albumo dovanų per kokią svarbią šventę (gimtadienio proga pvz.). Apsiverkčiau turbūt iš džiaugsmo, atsakau.) Tai va, kalbant apie paskutinius linkus, ten vokalas yra labai labai į temą, bet ir vėl, jis būtų į temą net jei dainuotų apie šūdą ar bulves. O dainuojamojoj poezijoj negalima dainuot apie bulves, jeigu išimt tekstą ir balsą - nieko neliks, tik vienodos melodijos, jeigu bus apie bulves - visi filologai ir filosofai su akinukais, šalikėliais ir be negalės sėdėt liūdnais veidais prie arbatos puodelių, žvakių ar kur jie ten sėdi. Tai visas postas buvo apie tai, kad man nepatinka dainuojamoji poezija, bet man patinka keiktis, patinka klausytis ir skaityti, kaip į temą poetiškai keikias kiti ir apie tai, kokios gimtadienio dovanos noriu (melsiuos, kad šitą perskaitytų nors vienas žmogus, kuris ruošias man ką nors padovanot).

Prigėriau valerijono ir norėčiau dar ko nors ant viršaus, nu bet tiek to. Gali būt, kad ištrinsiu šitą post'ą greit, todėl dabar parašysiu ką noriu ir px man. Jaučiuosi vis kitaip kas kažkiek minučių, nuo kažko, kas primena išsigandusį katinėlį, kuris spaudžias dėžutėj, patvory, ar kur jie ten mėgsta būt iki fucking mental žmogelio, kuris yra pasiruošęs viską nx išlaužyt ir išdaužyt. Dabar puikus laikas priimti neapgalvotus sprendimus, kurie gali pasibaigt belekaip. Tikiuosi, kad mano mėgstamiausias būdas kovoti su problemomis padės ir šį kartą: eisiu miegot ir arba bus pasaulio pabaiga per naktį, nukris meteoritas, mane pavogs ateiviai ir nieko nereiks veikt rytoj (aš iš tikrųjų kartais beveik vaikiškai naiviai tikiu, kad taip bus) arba kas labiau tikėtina, viskas atrodys mažiau svarbu. Arba nesvarbu. Anyway, laukiu šio ir kito savaitgalio, nes galėsiu gerai paragaut gėrimų, išsimiegot ir negalvot apie visus šūdus, apie kuriuos turiu galvot kasdien. Ir sapnuot kokią gerą erotiką, o ne tuos pačius šūdus, minėtus praeitam sakiny. 

Labai sunku kovot su kasdiene pilka, pikta ir purvina realybe, kai turi visokių gražių prisiminimų dar iš šios vasaros, dar ir praeito mėnesio, kurie vis flashbackina ir kontrastuoja su šiandien, dėl ko reali situacija atrodo dar blogesnė. Klausau kokio gražaus techno ir iškart flashbackinu, kad vasarą buvo Audioriveris, su keliom parom nerealios muzikos, gero alkoholio pusryčiam, pietums ir vakarienei, gražių žmonių, puikaus oro, dar kartą nuostafakingbios muzikos, techno techno techno, acid kažkokio neaišku ko, kislotnų vizulkių kaip priedo ir nulių problemų. Atrodo, kad buvau kažkokiam inkubatoriuj su puikiom sąlygom ir mane staiga išmetė į gatvę, į krasnuchą, naktį. Iš inkubatoriaus į krasnuchą. Na bet, oh well, kažkaip adaptuotis teko ir ok, susitaikiau. O dabar vėl. Klausau kokio gražaus nu disco ar kažko tokio pozityvaus, flashbackinu vėl, kad dar neseniai buvo savaitė Ispanijos, su oru, nerealiu maistu, žmonėm, šypsenom ir viskuo kitu ir jaučiuos dar blogiau. Vienžo, tingiu rašyt toliau, nežinau ar man palengvėjo, viskas yra šūdas vis tiek, jeigu kas iš draugų šitą skaitys, parašykit man ką nors mielo ir apkabinkit kai sutiksit, o jei netyčia kas užklydo, tai soriukas, aš esu nieko gero, o jei mano būsimas vyras (jei mamos prognozės neišsipildys ir su manim sugebės kažkas išgyvent)  skaito ar skaitys ((nesupykčiau, jei nesuprastų lietuviškai)), tai nebijok , jeigu mane labai mylėt (ir nepist man proto. ir nesakyt, kad keiktis negražu) aš galiu būt mielas, viskuo  patenkintas katukas.

Po nežinia kiek laiko praleisto besikoliojant su išlepusiais klientais, dėkojant ir bandant pagelbėt normaliems ir milijoninį kartą prasukant frazes "yes please, thank you, may I..., sir/madam, I'm sorry for the inconvience" pasiėmiau SAU atostogas. Ne kelionei, ne kursinio rašymui, ne sesijai, o sau. (aišku, bakalaurinio rašymui vis tiek planuoju išskirt kažkiek laiko, ne nū ok, planuoju pusę atostogų  laiko juo užsiimt, bet visi žino kaip ten su tais mokslais būna.) Kalbant apie bakalurinį, čia taip netikėtai nuskilo man, kai ūkio bankui atėjo p..krizė. Aišku liūdna ten kažkam iš snoro indėlį į ūkio banką pasidėjus gal, bet kadangi mano baigiamojo tema yra "Socialinės žiniasklaidos priemonių panaudojimas reputacijos rizkikų valdymui Lietuvos bankininkystės sektoriuje", tai šitas incidentukas  man pačiu laiku įvyko. Jei anksčiau temos naudingumą/aktualumą pagrįsčiau snoro krize, kuri turėjo vienokią ar kitokią įtaką kitų bankų komunikacijai (bent jau labai labai tikiuosi, kad turėjo), tai dabar prašom va, up to date visiškai veiksmas. Jei pradėsiu kada nors rašyt, tai turėtų gal visai neblogai būt. ( jei parašysiu...) 

O iš tiesų tai postą užsimaniau parašyt galvodama apie spintą ir jos rezidentus - tašes, rūbus, šalikėlius ir kitus š..aunius dalykėlius. Planuoju pirmą savo rimtą atostogų misiją pradėt vykdyt spintoj, nes jau senokai ten reiktų extreme makeover padaryt ir pagaliau ryžtis IŠMEST von n*, kad nematyčiau akyse, visokius vieną kartą išvestus į žmones ar dar blogiau - nė vieno (reakcija) megztukus, sijonukus. Sutvarkyt nešiojamus, ištraukt iš tamsių užkampių gerus bet pamirštus ir galų gale, kai viskas blizgės, kabės, gulės milimetro tikslumu sulankstyta gražiai, paimt mamą už rankos, atvest prie spintos, ir pirštu parodyt kiek daug joje vietos ir kaip TIKRAI  nėra ko apsirengt! Kad man daugiau nieks neprikištų, kad savo prakaitu uždirbtus pinigus atidedu ne mistinei juodai dienai ar dar kažkam, o nešu į batukų, paltukų ir suknelių namus. Tiesa, kartais ir mane kažkas apsėda ir pradedu kramsnotis iš vidaus, kad gal čia per daug daiktizmui aplink visi atsiduoda ir pasaulis labai jau sumaterialėjo ir tie rūbai gi nieko nereiškia ir gal geriau nusipirkt knygą... Bet praeina diena, nusispjaunų per petį, pasigūglinų kokių Chloe,  ar Blumarine skudurėlių, kurių turbūt niekada gyvenime neturėsiu, bet pasižiūrėt neskauda ir nusprendžiu, kad nū jau ne, šito mažo (ok, kartis labai jau didelio) malonumo iš manęs neatims. Knygų ir taip nusiperku ir į biblioteką nueinu kartais, jeigu ką. Ir pagalvojau, kad turėt didelę spintą, kuistis akropely, 2nd handuose, asos.com, ar net ebay'ui yra smagu, nuima galvos skausmą ir nereikia pasitart su gydytoju prieš vartojant, nes jau kai bus žopytė tai pasakys vyras, mama ar draugė ar piniginė (t.y. piniginė labiau nieko nepasakys, nes tuščia bus). O kai sako mergaitės, kad joms nesvarbu kaip jos atrodo ir panašiai, tai gal jos visai ir ne mergaitės? :O