Here I come, po mėnesio, o gal ir daugiau, tylos.

Šiandien turėjau baisiai sunkų rytą ir dar sunkesnę dieną, tad nieko gudraus neparašysiu. Šiaip. Tiesiog priminsiu apie blogo ir savo egzistavimą. (dėmesio trūkumas?)
Pastebėjau tendenciją, jog labiausiai norisi čia rašyti būnant so called athodų būsenoj. O kadangi aš, kaip žinia, nesu kažkokiatais ten alkoholikė, athodai man būna retai, todėl ir įrašai atsiranda tokiais dideliai intervalais. :DD Dar noriu pasakyti, kad švęsti ketvirtadienį yra baisiai puiki mintis,o dar puikesnė mintis yra parsirasti į paskaitas miegojus gal 3h.
Liūdna, bet už tai, matyt, likimas mane nubaudė ir penktadienio vakarą leidžiu namie prie pc, ble. O/bet/tačiau džiaugiuos neišpasakytai, kad kol kas nejaučiu moralinių pagirių, o tik randuosi superkūl būsenoj pavadinimu kodėl visi tokie dūchai?. Ne, nepykit, tikrai nemanau, kad Jūs tokie. ;* Čia tik toks savęs raminimo būdas ir šiaip gera atmazkė viskam " vis tiek dūchai visi". Pabandykit pakartot garsiai - iškart palengvės. Kažkodėl ne į temą (o gal atvirkščiai į temą) prisiminiau Mc Messiah gabalą " Aš krūtas, tu šūdas". Geras pavadinimas, ai laik.