Prigėriau valerijono ir norėčiau dar ko nors ant viršaus, nu bet tiek to. Gali būt, kad ištrinsiu šitą post'ą greit, todėl dabar parašysiu ką noriu ir px man. Jaučiuosi vis kitaip kas kažkiek minučių, nuo kažko, kas primena išsigandusį katinėlį, kuris spaudžias dėžutėj, patvory, ar kur jie ten mėgsta būt iki fucking mental žmogelio, kuris yra pasiruošęs viską nx išlaužyt ir išdaužyt. Dabar puikus laikas priimti neapgalvotus sprendimus, kurie gali pasibaigt belekaip. Tikiuosi, kad mano mėgstamiausias būdas kovoti su problemomis padės ir šį kartą: eisiu miegot ir arba bus pasaulio pabaiga per naktį, nukris meteoritas, mane pavogs ateiviai ir nieko nereiks veikt rytoj (aš iš tikrųjų kartais beveik vaikiškai naiviai tikiu, kad taip bus) arba kas labiau tikėtina, viskas atrodys mažiau svarbu. Arba nesvarbu. Anyway, laukiu šio ir kito savaitgalio, nes galėsiu gerai paragaut gėrimų, išsimiegot ir negalvot apie visus šūdus, apie kuriuos turiu galvot kasdien. Ir sapnuot kokią gerą erotiką, o ne tuos pačius šūdus, minėtus praeitam sakiny. 

Labai sunku kovot su kasdiene pilka, pikta ir purvina realybe, kai turi visokių gražių prisiminimų dar iš šios vasaros, dar ir praeito mėnesio, kurie vis flashbackina ir kontrastuoja su šiandien, dėl ko reali situacija atrodo dar blogesnė. Klausau kokio gražaus techno ir iškart flashbackinu, kad vasarą buvo Audioriveris, su keliom parom nerealios muzikos, gero alkoholio pusryčiam, pietums ir vakarienei, gražių žmonių, puikaus oro, dar kartą nuostafakingbios muzikos, techno techno techno, acid kažkokio neaišku ko, kislotnų vizulkių kaip priedo ir nulių problemų. Atrodo, kad buvau kažkokiam inkubatoriuj su puikiom sąlygom ir mane staiga išmetė į gatvę, į krasnuchą, naktį. Iš inkubatoriaus į krasnuchą. Na bet, oh well, kažkaip adaptuotis teko ir ok, susitaikiau. O dabar vėl. Klausau kokio gražaus nu disco ar kažko tokio pozityvaus, flashbackinu vėl, kad dar neseniai buvo savaitė Ispanijos, su oru, nerealiu maistu, žmonėm, šypsenom ir viskuo kitu ir jaučiuos dar blogiau. Vienžo, tingiu rašyt toliau, nežinau ar man palengvėjo, viskas yra šūdas vis tiek, jeigu kas iš draugų šitą skaitys, parašykit man ką nors mielo ir apkabinkit kai sutiksit, o jei netyčia kas užklydo, tai soriukas, aš esu nieko gero, o jei mano būsimas vyras (jei mamos prognozės neišsipildys ir su manim sugebės kažkas išgyvent)  skaito ar skaitys ((nesupykčiau, jei nesuprastų lietuviškai)), tai nebijok , jeigu mane labai mylėt (ir nepist man proto. ir nesakyt, kad keiktis negražu) aš galiu būt mielas, viskuo  patenkintas katukas.

Po nežinia kiek laiko praleisto besikoliojant su išlepusiais klientais, dėkojant ir bandant pagelbėt normaliems ir milijoninį kartą prasukant frazes "yes please, thank you, may I..., sir/madam, I'm sorry for the inconvience" pasiėmiau SAU atostogas. Ne kelionei, ne kursinio rašymui, ne sesijai, o sau. (aišku, bakalaurinio rašymui vis tiek planuoju išskirt kažkiek laiko, ne nū ok, planuoju pusę atostogų  laiko juo užsiimt, bet visi žino kaip ten su tais mokslais būna.) Kalbant apie bakalurinį, čia taip netikėtai nuskilo man, kai ūkio bankui atėjo p..krizė. Aišku liūdna ten kažkam iš snoro indėlį į ūkio banką pasidėjus gal, bet kadangi mano baigiamojo tema yra "Socialinės žiniasklaidos priemonių panaudojimas reputacijos rizkikų valdymui Lietuvos bankininkystės sektoriuje", tai šitas incidentukas  man pačiu laiku įvyko. Jei anksčiau temos naudingumą/aktualumą pagrįsčiau snoro krize, kuri turėjo vienokią ar kitokią įtaką kitų bankų komunikacijai (bent jau labai labai tikiuosi, kad turėjo), tai dabar prašom va, up to date visiškai veiksmas. Jei pradėsiu kada nors rašyt, tai turėtų gal visai neblogai būt. ( jei parašysiu...) 

O iš tiesų tai postą užsimaniau parašyt galvodama apie spintą ir jos rezidentus - tašes, rūbus, šalikėlius ir kitus š..aunius dalykėlius. Planuoju pirmą savo rimtą atostogų misiją pradėt vykdyt spintoj, nes jau senokai ten reiktų extreme makeover padaryt ir pagaliau ryžtis IŠMEST von n*, kad nematyčiau akyse, visokius vieną kartą išvestus į žmones ar dar blogiau - nė vieno (reakcija) megztukus, sijonukus. Sutvarkyt nešiojamus, ištraukt iš tamsių užkampių gerus bet pamirštus ir galų gale, kai viskas blizgės, kabės, gulės milimetro tikslumu sulankstyta gražiai, paimt mamą už rankos, atvest prie spintos, ir pirštu parodyt kiek daug joje vietos ir kaip TIKRAI  nėra ko apsirengt! Kad man daugiau nieks neprikištų, kad savo prakaitu uždirbtus pinigus atidedu ne mistinei juodai dienai ar dar kažkam, o nešu į batukų, paltukų ir suknelių namus. Tiesa, kartais ir mane kažkas apsėda ir pradedu kramsnotis iš vidaus, kad gal čia per daug daiktizmui aplink visi atsiduoda ir pasaulis labai jau sumaterialėjo ir tie rūbai gi nieko nereiškia ir gal geriau nusipirkt knygą... Bet praeina diena, nusispjaunų per petį, pasigūglinų kokių Chloe,  ar Blumarine skudurėlių, kurių turbūt niekada gyvenime neturėsiu, bet pasižiūrėt neskauda ir nusprendžiu, kad nū jau ne, šito mažo (ok, kartis labai jau didelio) malonumo iš manęs neatims. Knygų ir taip nusiperku ir į biblioteką nueinu kartais, jeigu ką. Ir pagalvojau, kad turėt didelę spintą, kuistis akropely, 2nd handuose, asos.com, ar net ebay'ui yra smagu, nuima galvos skausmą ir nereikia pasitart su gydytoju prieš vartojant, nes jau kai bus žopytė tai pasakys vyras, mama ar draugė ar piniginė (t.y. piniginė labiau nieko nepasakys, nes tuščia bus). O kai sako mergaitės, kad joms nesvarbu kaip jos atrodo ir panašiai, tai gal jos visai ir ne mergaitės? :O