Po nežinia kiek laiko praleisto besikoliojant su išlepusiais klientais, dėkojant ir bandant pagelbėt normaliems ir milijoninį kartą prasukant frazes "yes please, thank you, may I..., sir/madam, I'm sorry for the inconvience" pasiėmiau SAU atostogas. Ne kelionei, ne kursinio rašymui, ne sesijai, o sau. (aišku, bakalaurinio rašymui vis tiek planuoju išskirt kažkiek laiko, ne nū ok, planuoju pusę atostogų  laiko juo užsiimt, bet visi žino kaip ten su tais mokslais būna.) Kalbant apie bakalurinį, čia taip netikėtai nuskilo man, kai ūkio bankui atėjo p..krizė. Aišku liūdna ten kažkam iš snoro indėlį į ūkio banką pasidėjus gal, bet kadangi mano baigiamojo tema yra "Socialinės žiniasklaidos priemonių panaudojimas reputacijos rizkikų valdymui Lietuvos bankininkystės sektoriuje", tai šitas incidentukas  man pačiu laiku įvyko. Jei anksčiau temos naudingumą/aktualumą pagrįsčiau snoro krize, kuri turėjo vienokią ar kitokią įtaką kitų bankų komunikacijai (bent jau labai labai tikiuosi, kad turėjo), tai dabar prašom va, up to date visiškai veiksmas. Jei pradėsiu kada nors rašyt, tai turėtų gal visai neblogai būt. ( jei parašysiu...) 

O iš tiesų tai postą užsimaniau parašyt galvodama apie spintą ir jos rezidentus - tašes, rūbus, šalikėlius ir kitus š..aunius dalykėlius. Planuoju pirmą savo rimtą atostogų misiją pradėt vykdyt spintoj, nes jau senokai ten reiktų extreme makeover padaryt ir pagaliau ryžtis IŠMEST von n*, kad nematyčiau akyse, visokius vieną kartą išvestus į žmones ar dar blogiau - nė vieno (reakcija) megztukus, sijonukus. Sutvarkyt nešiojamus, ištraukt iš tamsių užkampių gerus bet pamirštus ir galų gale, kai viskas blizgės, kabės, gulės milimetro tikslumu sulankstyta gražiai, paimt mamą už rankos, atvest prie spintos, ir pirštu parodyt kiek daug joje vietos ir kaip TIKRAI  nėra ko apsirengt! Kad man daugiau nieks neprikištų, kad savo prakaitu uždirbtus pinigus atidedu ne mistinei juodai dienai ar dar kažkam, o nešu į batukų, paltukų ir suknelių namus. Tiesa, kartais ir mane kažkas apsėda ir pradedu kramsnotis iš vidaus, kad gal čia per daug daiktizmui aplink visi atsiduoda ir pasaulis labai jau sumaterialėjo ir tie rūbai gi nieko nereiškia ir gal geriau nusipirkt knygą... Bet praeina diena, nusispjaunų per petį, pasigūglinų kokių Chloe,  ar Blumarine skudurėlių, kurių turbūt niekada gyvenime neturėsiu, bet pasižiūrėt neskauda ir nusprendžiu, kad nū jau ne, šito mažo (ok, kartis labai jau didelio) malonumo iš manęs neatims. Knygų ir taip nusiperku ir į biblioteką nueinu kartais, jeigu ką. Ir pagalvojau, kad turėt didelę spintą, kuistis akropely, 2nd handuose, asos.com, ar net ebay'ui yra smagu, nuima galvos skausmą ir nereikia pasitart su gydytoju prieš vartojant, nes jau kai bus žopytė tai pasakys vyras, mama ar draugė ar piniginė (t.y. piniginė labiau nieko nepasakys, nes tuščia bus). O kai sako mergaitės, kad joms nesvarbu kaip jos atrodo ir panašiai, tai gal jos visai ir ne mergaitės? :O