Kai buvau labai maža, per daug tamsių minčių neturėjau (kaip ir visi vaikai turbūt), bet retsykiais tekdavo patirt tokį neitin malonų jausmą, kuriam pavadinimo ar paaiškinimo nesugalvoju iki šiol.
Būdavo, kad sėdžiu prie kokio stalo su tėvais ir močiutėm, arba tik su tėvais ar su viena močiute, tipo visi savi, visiškai eilinė diena, nieks nieko nenori iš manęs ir man nieko netrūksta, bet iš oro atsiranda pojūtis, kad aš esu ten visai ne į temą ir ne taip, ne į temą, kad tipo mano vieta yra kieme,bet taip lyg turėčiau būt kitoj šaly, mėnuly or something. Toks trumpas ryšio dingimas ar kažkaip taip.
